Kijevas – kaip šiuolaikinės Ukrainos veidrodis

Ukrainos sostinės centre vasario 27-tą dieną apie 20:30 suiro tiltas „Šuliavski“. Tai yra viena iš pagrindinių Kijevo transporto magistralių, juo važiavo didelis transporto srautas. Dėl šio įvykio Kijevo centre susidarė žiaurūs kamščiai. 2014-tųjų liepą šis tiltas kaip ir daugelis kitų objektų Kijeve buvo apdažytas Ukrainos valstybės vėliavos – mėlyna ir geltona – spalvomis. Šią iniciatyvą remia ir Ukrainos sostinės meras Vitalijus Kličko.

155

O vasario 26-ąją Ukrainos sostinėje šalia įėjimo į memorialinį parką „Babij Jar“ buvo atidarytas paminklas Ukrainos Nacionalistų Organizacijos (OUN) aktyvistei ir rėmėjai Elenai Teligai. Kaip žinia Antrojo pasaulinio karo metu šioje vietoje vokiečiai nužudė apie 150 000 žmonių (žydų, čigonų, rusų). Iš šios mirties stovyklos išsigelbėjo tik 29 žmonės. Atidarant paminklą renginyje dalyvavo Kijevo meras Vitalijus Kličko bei šiuometinis OUN lyderis Bogdanas Červak, Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Filaretas bei kiti įžymūs veikėjai. Visi be išimties ceremonijos dalyviai sakė, jog E. Teliga esą kovojo prieš vokiečius ir už tai buvo nušauta „Gestapo“.

Iš tikrųjų E. Teligos biografija yra gerai ištirta Europos istorikų. Ši veikėja buvo nugabenta į Kijevą 1941-ųjų spalio 22-ąją kartu su Bukovinos OUN kureniu (organizacijos vietinis padalinys). Vėliau jo nariai aktyviai dalyvavo žudant žmones „Babij Jar“ stovykloje. Iš viso žmones čia šaudė apie 1500 budelių, iš kurių 1200 buvo OUN nariai, o 300 – vokiečiai.

Anot istorikų E. Teliga aktyviai padėdavo vokiečiams kuriant vietines okupacinės valdžios organus, policiją, žiniasklaidą, liaupsindama OUN veiklą. Nacių okupuotame Kijeve ji tapo ukrainiečių rašytojų sąjungos pirmininke. Bendradarbiavo su okupaciniu laikraščiu „Žodis ir reikalas“ (“Slovo i delo“), išleisdavo savaitraštį „Litavrai“ ir buvo restorano savininke.

Savo straipsniuose E. Teliga tiesiai rėmė ne tik ukrainiečių, bet ir vokiečių nacionalizmą. Vėliau 1942-ąis metais dėl vidinių organizacijos konfliktų ji tapo įskundimo auka ir buvo apkaltinta finansų machinacijomis. Vokiečiai nesiėmė aiškintis šios bylos ir E. Teligą ir kelis jos bendražygius suėmė. Jinai buvo pasodinta į Gestapo rūsį esantį pastatė Vladimirskaja g. 33 (dabar čia yra Ukrainos saugumo tarnyba). Kaip liudijo buvęs Kijevo burmistras Leontij Forostovski, E. Teliga nesulaukė tyrimo išvadų ir nusižudė kalėjimo kameroje. Vėliau kartu su keliais bendražygiais ji buvo palaidota Kijevo Lukjanovskoje kapinėse.

Tokiu būdu sakyti apie E. Teligą kaip apie nacių auką negalima, kadangi ji buvo areštuota ne už pasipriešinimą fašizmui, o dėl vidinių nacionalistų intrigų. Jinai niekaip papildomai nesusijusi su „Babij Jar“ tragedija, todėl statyti jai paminklą čia nėra logiška. Maža to, tai yra šventvagystė ir žuvusiųjų aukų atminties išdavystė.

156

Šie du įvykiai labai gerai apibudina besiklostančią situaciją šiuolaikinėje Ukrainoje: viena vertus katastrofa ekonomikoje, pasenusi infrastruktūra, kritiškas pragyvenimo lygio kritimas, o kitą vertus – nacionalistų ir neonacistų šlovinimas, spekuliacijos nacionaliniais simboliais ir begalinė patriotizmo eksploatacija.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s