Holokaustas: kaip viskas vyko iš tikrųjų ir pora žodžių apie Lenkijos vaidmenį

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje Holokausto pradžios ir priežasčių tema svarstoma vis dažniau. Vieni ekspertai svarsto šią temą siaurai ir kaltina tiktai vokiečius ir jų vietinius kolaborantus. Kiti žiūri plačiau kaltindami ir Vakarų šalis. Bandydama perrašyti Holokausto istoriją šia tema spekuliuoja Lenkijos vadovybė. Panagrinėkime šią problematiką ir nurodysime kelis nepatogius ir viešai retai diskutuojamus klausimus.

1930-tų metų pradžioje daugelyje Europos valstybių įsitvirtino nacionalistiniai režimai. 1933-tųjų kovo 5-tą dieną demokratinius rinkimus Vokietijoje laimėjo „Nacionalsocialistinė darbininkų partija“ (dar vadinama „Nacionalsocialistų partija“ arba „Nacių partija“; sutr. – NSDAP). Po rinkimų ji sudarė koaliciją su kitomis mažesnėmis partijomis ir pasiekė reikiamą dviejų trečdalių balsų skaičių parlamente, kad galėtų išleisti įstatymą dėl visiškos valdžios perdavimo Hitleriui ir kitų partijų uždraudimo.

Tokiu būdu Vokietijoje susikūrė vienpartinė sistema, įtvirtinta 1933 m. gruodžio 1 d. įstatymu „Dėl partijos ir šalies vienybės užtikrinimo“ („Gesetz zur Sicherung der Einheit von Partei und Staat“). Netrukus partija turėjo jau daugiau kaip 2,5 mln. narių, kurių dauguma buvo pareigūnai, valstybės tarnautojai, užėmę svarbias pareigas valstybėje, organizacijose, fabrikuose ir institucijose.

NSDAP išpažino antisemitines pažiūras. Reikia pasakyti kad pačioje Vokietijoje žydų buvo ne tiek daug. 1933-ais metais jie sudarė mažiau už 1 proc. nuo visų Vokietijos gyventojų – apie 523 tūkst. Nepaisant to 1933 – 1935-ais metais Vokietijoje buvo priimti diskriminuojantys žydus teisės aktai: iš jų per prievartą buvo atimama nuosavybė, žydams buvo uždrausta eiti bet kokias pareigas valstybės tarnyboje, o taip pat dirbti gydytojais, teisininkais, mokytojais, profesoriais, žurnalistais ir redaktoriais,  buvo priimti apribojimai dėl jų priėmimo į aukštąsias mokyklas. Paskiau pagal priimtus „Niurnbergo rasinius įstatymus“ iš žydų buvo atimta Vokietijos pilietybė. Nuo 1933-tų iki 1937-tų metų iš Vokietijos emigravo maždaug 130 tūkst. žydų, pagrinde – į Austriją, Belgiją, Prancūziją, Nyderlandus.

O kaip gi į tai reagavo „Vakarai“ ir „Tarptautinė bendruomenė“? 1933-tų metų spalį buvo prie Nacijų Lygos (sutr. – NL; Jungtinių Tautų Organizacijos pirmtakė) buvo įsteigta speciali „Pabėgėlių iš Vokietijos klausimų žinyba“. Jos vadovu buvo paskirtas JAV profesorius ir žurnalistas Džeimsas Groveris Makdonaldas. Bet „tarptautinė bendruomenė“ nenorėjo užsiimti šiuo klausimu, užsienio valstybės šios veiklos nefinansavo. D.G. Makdonaldas  pradėjo kovoti už žydų priėmimo finansavimą. Per dvejus metus jam pavyko apgyvendinti Palestinoje apie 80 tūkst. žydų pabėgėlių. Jis ragino NL tiesiogiai įsikišti į šį klausimą ir nurodyti Vokietijai kad taip ilgtis negalima, tačiau nesėkmingai. Supratęs savo veiklos neperspektyvumą 1935-tųjų gruodžio 27-tą dieną jis atsistatydino iš savo posto o ši veikla praktiškai sustojo.

1936-1938 žydų persekiojimai Vokietijoje tęsėsi. Po priverstinio Austrijos prijungimo prie Vokietijos 1938-tųjų kovą. žydų persekiojimai prasidėjo ir Austrijoje. Tuo metu jų ten gyveno apie 220 tūkst. Naciai paspartino žydų emigraciją iš šalies. 1938-1939-ais metais Berlyne, Vienoje ir Prahoje buvo įsteigti „Žydų emigracijos biurai“. Iki karo iš Austrijos priverstinai buvo išvaryta maždaug 100 tūkst. žydų. Tūkstančiai žydų buvo priverstinai deportuojami iš Vokietijos – į Čekoslovakiją, Jugoslaviją, Lenkiją ir kitas šalis.

Tarptautinė bendruomenė „išreiškė susirūpinimą“ ir 1938-tų metų liepos 5 – 16 dienomis JAV iniciatyva sušaukė „Eviano konferenciją“ Prancūzijoje. Joje dalyvavo 32 valstybės: Australiją, Belgija, Didžioji Britanija, Dominikos Respublika, JAV, Kanada, Naujoji Zelandija, Nyderlandai, Prancūzija, Lotynų Amerikos šalys. Pačių žydų pabėgėlių atstovams dalyvauti konferencijoje neleido!

Konferencijos metu JAV atstovas pareiškė kad jo atstovaujama šalis jau išnaudojo visas galimybes priėmusi net 27 370 žydų pabėgėlių. Dauguma konferencijoje dalyvavusių šalių atsisakė įsileisti pabėgėlius: Belgija, Didžioji Britanija, JAV, Kanada, Lotynų Amerikos šalys paskelbė išvis negalinčios prisiimti daugiau žydų. Nyderlandai pasiūlė naudoto savo teritoriją pabėgėlių tranzitui. Didžioji Britanija pasiūlė nukreipti pabėgėlius į savo kolonijas Rytų Afrikoje, tuo tarpu atsisakiusi padidinti žydų kvotą savo kolonijai – Palestinai, kuri sudarė 75 tūkst. žmonių per 5 metus. Australija sutiko įsileisti 15 tūkst. žydų. Iš visų konferencijos dalyvių tik Dominikos Respublika sutiko prisiimti 100 tūkst. žydų ir išskirti jiems žemės sklypus. Konferencijos sprendimu buvo įkurta tarpvyriausybinis pabėgėlių reikalų komitetas. Iš Vokietijos buvo pareikalauta kad ta leistų žydams pasiimti bent dalį savo nuosavybės tačiau ji atsisakė. Konferencijos sprendimu žydams taip pat buvo leista kirsti valstybių sienas be pasų (nes Vokietijos pilietybė iš jų buvo atimta). Kaip tuo metu pasakė busimasis Izraelio prezidentas Haimas Veicmanas: „Vokietijos žydams pasaulis pasidalijo į dvi dalis: į valstybes kurios nenori turėti žydų ir į valstybes kurios nenori jų įsileisti“.

Apskritai Eviano konferencija žydų pabėgėlių problemos neišsprendė. Į Berliną buvo nusiųsta telegrama kurioje tarp kitko buvo parašyta: „Nei viena iš 32-jų valstybių-dalyvių neginčija Vokietijos vyriausybės teisės nustatyti teisinius apribojimus kai kurių savo piliečių atžvilgiu“. Puikiai!

Trindamas rankas, reaguodamas į tai Hitleris pasakė: „Neįmanoma žiūrėti į šį gėdingą spektaklį kai visas demokratinis pasaulis verkia dėl užuojautos žydų kankinių tautai, tačiau pasilieka nejautrus ir abejingas kai ateina laikas tiesiogiai jiems padėti“.

Ir čia Lenkijos vyriausybė priėmė antižydiškus sprendimus: 1938-tųjų rugsėjį ji priėmė dekretą pagal kurį visi žydų kilmės Lenkijos piliečiai neteko Lenkijos pilietybės.

Netrukus po to Vokietijoje kilo masiniai žydų pogromai. O po to įvyko Krištolinė naktis, kurios metu 91 žydas buvo užmuštas, šimtai sužeista, per 30 000 suimta ir išsiųsta į koncentracijos stovyklas. Po Krištolinės nakties žydai dar turėjo sumokėti 1 mlrd. reichsmarkių baudą (draudimo kompanijoms įstatymu uždrausta kompensuoti žydams prarastą turtą), be to, buvo konfiskuota 20 % kiekvieno žydo nuosavybės. 1938 m. lapkričio 15 d. žydų vaikams uždrausta lankyti Vokietijos mokyklas. Pasaulis – tyli…

1939-tų metų sausio 30-tą dieną Hitleris pasakė kalbą Reihstage. Tuomet jis paskelbė, kad „karo atveju įvyks visiškas žydų tautos išnaikinimas Europoje“. Pasaulis tyli…

Arba reaguoja pasyviai. Sužinojęs apie Krištolinę naktį JAV senatoriai Robertas Vagneris ir Editė Rodžers pasiūlė prisiimti JAV 20 tūkst. žydų vaikų iki 14 metų iš Europos (po 10 tūkst. 1939-ais ir 1940-ais metais). 400 tūkst JAV šeimų pasiūlė savo namus žydų pabėgėliams. Bet prieš pasisakė daugiau už 30 „patriotinių“ JAV organizacijų. JAV prezidentas F. Ruzveltas ant dokumento parašė tokią rezoliuciją: „Archyvas – nereaguoti“. Europoje – žydų žudynės ir pogromai, o jis įsako – nereaguoti.

Žydų nepriėmė jokios valstybės. 1939-tųjų gegužės 13-tą dieną iš Hamburgo išvyko laivas „Saint Louis“ su 937 žydais. Gegužės 27-tą jis atvyko į Kubos sostinę Havaną. Šios valstybės prezidentas Federiko Loredo Bru liepė laivui grįžti atgal. Kuba priėmė tiktai 27 iš 937 žmonių. Dėl formalių priežasčių kitus laivo keleivius  ji įsileisti atsisakė. Garlaivis buvo nusiųstas į Europą. Jo kapitonas Šrederis suprato kad atvežti žmones atgal į Hamburgą reiškia pasmerkti juos nužudymui. Jis priėmė sprendimą užplaukti ant seklumos. Bet įvyko „stebuklas“ ir dėl didelio tarptautinio rezonanso Belgija, Didžioji Britanija, Olandija ir Prancūzija nusprendė priglausti „Saint Louis“ keleivius. Birželio 17-tą dieną laivas atvyko į Amsterdamą. Tačiau galų gale išliko tiktai 287 žmonių, o visi kiti buvo sunaikinti nacių…

O po to prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Lenkija kuri prieš vienerius metus kartu su Vokietiją okupavo Čekoslovakiją ir kaip jos sąjungininkė atplėšė sau žemės gabalą (Tišino sritį) jau pati buvo okupuota vokiečių, o po to ir sovietų (nesutikusi praleisti Tarybų Sąjungos kariuomenės Čekoslovakijai apginti ji buvo nubaustą už pataikavimą agresoriui – t.y. nacių Vokietijai). „Paskutinė Europos hiena“ , kaip ją vadino Winston Churchill, kuriam laikui dingo iš politinio Europos žemėlapio.

1941 m. liepos 10 dieną įvyko Jedvabno pogromas – Lenkijos okupacijos metu įvykdytas žydų pogromas Jedvabno mieste, kurio metu vietos lenkai nužudė apie 340 žmonių, pagrinde – žydų. Jas inicijavo ir atliko išimtinai lenkai o nacių valdžia tik davė leidimą šioms žudynėms. 2000 m. išleista Jan Gross knyga „Sąsiedzi“ („Kaimynai“) atskleidė, kad žydų žudynes įvykdė ne vokiečiai, o vietiniai lenkai (iš viso jo nuomone per 1940-tų metų pogromus lenkai nužūdė daugiau kaip 1600 žydų). Šios dienos ryte miesto vadovo Marian Karolak ir vokiečių policijos įsakymu buvo surinkta mieste ir aplinkiniuose kaimuose gyvenančių vietinių lenkų grupė, kuri suiminėjo vietinius žydus ir varė juos į miesto pagrindinę aikštę, kurioje jie buvo žiauriai mušami ir kurioje jiems buvo liepta nugriauti neseniai pastatytą Lenino paminklą. Vėliau į žudynių vietą vedami apie 40 žydų su rabinu priešakyje turėjo nešti šį paminklą ir dainuoti tarybines dainas. Visi žydai buvo suvaryti į tuščią tvartą, ten nužudyti ir palaidoti kartu su paminklu. Vėliau tą pačią dieną likę miesto žydai, apie 250–300 žmonių, daugiausiai moterys ir vaikai buvo suvaryti į tą patį tvartą ir ten gyvi sudeginti.

Lenkija šį nusikaltimą prisipažino ir praėjus 60-čiai metų po jo viešai atsiprašė – atidengdamas paminklą tai padarė Lenkijos prezidentas Aleksander Kwasniewski.

Bet jau pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui Lenkijoje įvyko dar keli žydų pogromai – Krakove, Kielcėje ir kitur. Tiktai istorikai patvirtina daugiau kaip 30 žydų pogromų atvejų 24-iose gyvenvietėse, kuriuos 1940-1946-asiais atliko vietiniai lenkai (ne naciai!).

1944 – 1946-ais metais (jau pasitraukus vokiečiams) Lenkijoje vietinių antisemitų/nacionalistų buvo nužudyti daugiau kaip 350 žydų! Jau visas pasaulis žinojo apie žvėriškas žydų žudynes, jau baigėsi karas o lenkai tebenaikino žydus…

Iki Antrojo pasaulinio karo Lenkijoje gyveno 3 mln. 300 tūkst. žydų, po jo – 380 tūkst. (iš jų 325 tūkst. grįžo iš Tarybų Sąjungos kur jie išsigelbėjo). Be abėjo daugumą iš jų išžudė naciai, bet nemažą dalį – ir patys lenkai.

Ir nepaisant to lenkų politikai bando perrašyti Holokausto istoriją. Gėda…

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s