Dirbantys Kaliningrado srityje lietuvių kalbos mokytojai pykstasi ir bando paveikti vieni kitus per Seimą

Pastaruoju metu lietuvybė Rusijos Kaliningrado srityje gesta vis sparčiau. Bet užuot susitelkę ir dirbę kartu lietuvių kalbos dėstytojai pykstasi, pila purvą vieni ant kitų ir bando paveikti situaciją per Seimą.

Gruodžio 6-tą dieną Seime įvyko bendras Seimo Kultūros bei Švietimo ir mokslo komitetų posėdis kurio metu buvo aptartos lietuvių kalbos dėstymo Kaliningrado krašte problemos ir perspektyvos. Mažėjant Rusijos regiono gyventojų paklausai lietuvių kalbai aštrėja priešprieša tarp vietinių lietuvių kalbos dėstytojų ir mokytojų atvykstančių iš Lietuvos.

Posėdyje dalyvavusi Šiauliuose gyvenanti mokytoja Ona Druseikaitė-Ruževičiūtė, Černiachovskio vaikų ir jaunimo centre vedusi lietuvių kalbos fakultatyvą, sukritikavo Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociaciją ir jos pirmininką Aleksą Bartniką: „Lietuvių kalbos mokytojai iš Lietuvos yra išvis nepageidaujami tame krašte, neturi vietinio palaikymo net asociacijos gretose. Uždarius abi mokyklas – tiek Černiachovskio vaikų ir jaunimo centro fakultatyvą, tiek Nemano mokyklos pavyzdį – nesulaukiau nei klausimų, nei skambučių iš asociacijos pirmininko, nesulaukiau ir prieštaravimo, pasiaiškinimo,“ – teigė mokytoja.

Bandydamas atkeršyti Rusijoje gyvenantiems kolegoms O. Druseikaitės-Ruževičiūtės kuratorius, Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius teigė, kad kai kur lietuvių kalbos moko Karaliaučiuje gyvenantys Rusijos piliečiai, kurie esą neatitinka pateikiamų reikalavimų, todėl jiems ir patiems vertėtų šiek tiek pasimokyti lietuvių kalbos: „Keliolikai mokytojų, kurie yra tame krašte, jiems patiems reikia gerų mokytojų, kad juos išmokytų lietuvių kalbos ir galėtų rašyti be klaidų. Dalis mokytojų, deja, to nemoka“, – sakė G.Skamaročius.

Anot Lietuvos generalinio konsulo Kaliningrade Olego Skinderskio mokyti vaikų lietuvių kalbos į Rusijos Kaliningrado sritį vykdavę Lietuvos mokytojai pastaruoju metu susiduria su tam tikromis kliūtimis, kai jiems išduodamos ne darbo, bet kultūros mainų vizos, todėl kartais juos pavaduoti turi vietiniai kolegos. Matyt atvykstantys iš Lietuvos į Rusijos Kaliningrado sritį lietuvių kalbos dėstytojai įtaria kad tarp vietinių gyventojų mažėjant interesui lietuvių kalbai tokius Rusijos veiksmus gali provokuoti patys vietiniai lietuvių kalbos mokytojai bijantys prarasti darbą ir užmokestį.

Anot Lietuvos generalinio konsulo Kaliningrade O. Skinderskio kalbėti apie lietuvišką mokyklą šiame krašte, nepaisant to, jog ten gyvena keliolika tūkstančių lietuvių kilmės žmonių, nerealu, todėl komitetų bendro posėdžio metu buvo aptartas kitoks lietuvių kalbos mokymosi modelis.

„Alternatyva galėtų būti kur nors Lietuvos pariby, Pagėgiuose ar kažkur, Lietuvių namų pagrindu organizuota mokykla. Į ją, nes lietuviškoji diaspora daugiausia išsidėsčiusi palei Nemuną, internatiniu principu veikiančią vaikai galėtų būti vežami“, – svarstė O.Skinderskis.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas „valstietis“ Eugenijus Jovaiša tokią galimybę įvertino kaip realią, tačiau nebuvo tikras dėl tokios mokyklos poreikio.

„Manau, kad poreikis iš pradžių bus labai nedidelis. Pirmiausia, dėl baimės. Dėl baimės mūsų lietuvių, gyvenančių Karaliaučiaus krašte, kaip jie atrodys savoje aplinkoje. Čia gali būti problema“, – sakė E.Jovaiša.

Jis apgailestavo kad jeigu situacija eis tuo keliu kuriuo ji dabar eina tai neužilgai lietuvybės Kaliningrado srityje išvis nebeliks.

„Vienu žodžiu, Karaliaučiaus krašte lietuvybės situacija, nors palei Nemuną gyvena gana daug lietuvių, yra prasta. (…) Artėjame prie to lygio, kur nulis darosi“, – sakė E.Jovaiša.

Tiesą sakant posėdžio metu ponas E. Jovaiša kalbėjo nenuoširdžiai. Visų pirma, keli gyvenantys Rusijos Sovetsko mieste lietuvių vaikai ir dabar mokosi Lietuvos mokykloje. Jie kasdien po du kartus kerta Lietuvos ir Rusijos valstybių sieną ir jokių problemų neturi. Nieko jie nebijo ir jokios baimės nesijaučia dėl to kad gyvena Rusijoje o mokosi Lietuvoje. Visų antra, jokios specialios mokyklos ar net specialių klasių ir nereikia nes užtektų specialios transporto priemonės – mokyklos autobuso kuris kasdien vežiotų lietuvių vaikus į mokyklą ir atgal, apie ką kalbėjo ponas Skinderskis. Aišku tai kažkiek kainuos Lietuvai bet kam to reikia? Rusijai? Ar kol kas turinčiai savo valstybę lietuvių tautai kuri už keliasdešimt metų gali išvis išnykti ištirpusi kitose Europos Sąjungos tautose? Bet Ponas Jovaiša turbūt nenori spręsti problemos o nori tiktai eilinį kartą sukritikuoti Rusiją. Šiuo atveju nenuostabu kodėl tarpusavyje pykstasi atvykstantys iš Lietuvos su vietiniais Kaliningrado srities lietuvių kalbos dėstytojais.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s