NATO apgavo Rusiją dėl Aljanso plitimo į rytus: paviešinti išslaptinti dokumentai

Buvusio JAV valstybės sekretoriaus Jameso Bakerio patikinimas, kad NATO „nė colio nesiplės į Rytus“, buvo tik vienas iš Vakarų šalių lyderių pažadų Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui. Pati NATO istorijas apie sulaužytus pažadus anksčiau vadino mitu. Tačiau šią savaitę išslaptinti ir paviešinti JAV George’o Washingtono universiteto Nacionalinio saugumo archyve saugomi  amerikiečių, britų, vokiečių ir prancūzų dokumentai liudija ką kita.

Jie rodo, kad daugelis NATO valstybių (tame tarpe, Didžiosios Britanijos, JAV, Vokietijos) tuometinių lyderių 1990–1991 metais oficialiuose pokalbiuose su TSRS vadovais žadėjo kad Vidurio ir Rytų Europos šalys niekada neįstos į NATO. Be to, apie Aljansą anuomet kalbėta ne tik derybų dėl Vokietijos suvienijimo 1990-aisiais kontekste – kitaip tariant, nustatant komunistinės Rytų Vokietijos statusą ateityje. Galiausiai aiškėja, kad sovietų, vėliau – rusų skundai dėl juos apgavusių vakariečių yra pagrįsti. George’o Washingtono universiteto ekspertai pastebi, kad paviešintų dokumentų turinys liudija, jog buvęs JAV centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) direktorius Robertas Gatesas neklydo kritikuodamas „NATO plėtrą į Rytus dešimtajame dešimtmetyje, nors Gorbačiovui ir kitiems buvo leidžiama manyti, jog plėtros nebus“.

Tuometis JAV prezidentas George’as H.W.Bushas per susitikimą Maltoje 1989 metų gruodį SSRS vadovą M.Gorbačiovą buvo patikinęs, kad Vašingtonas nepasinaudos revoliucijomis Rytų Europoje, kad pakenktų sovietų interesams.

Tačiau nei G.H.W.Bushas, nei M.Gorbačiovas, nei Vakarų Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis nesitikėjo, kad Rytų Vokietija taip greitai subyrės ir kad taip žaibiškai įsibėgės Vakarų (VFR) ir Rytų (VDR) Vokietijų suvienijimo procesas.

Pirmosios konkrečios kalbos apie NATO iš vakariečių lūpų pasigirdo 1990-ųjų sausio 31 dieną. Tada VFR užsienio reikalų ministras Hansas-Dietrichas Genscheris, sakydamas kalbą apie Vokietijos suvienijimą Bavarijoje, pareiškė, kad pokyčiai Rytų Europoje neturi privesti prie sovietų saugumo interesų pažeidimų. JAV ambasados Bonoje dokumente rašoma, kad H.D.Genscheris tada pasakė, jog „NATO turėtų atmesti galimybę plėsti savo teritoriją į Rytus, t. y. sovietų sienos link“. Be to, VFR diplomatijos vadovas pasiūlė neplėsti NATO karinių struktūrų į Rytų Vokietiją net Vokietijai susivienijus. Idėja dėl specialaus statuso buvusiai VDR teritorijai įrašyta ir į Vokietijos suvienijimo sutartį, kuri buvo pasirašyta 1990 metų rugsėjo 12 dieną.

Minties apie nesiartinimą „sovietų sienų link“ sutartyse nėra, bet tokie patikinimai skamba daugybės sovietų pareigūnų ir Vakarų lyderių – H.D.Genscherio, J.Bakerio, G.H.W.Busho, Francois Mitterand’o, Margaret Thatcher – pokalbių nuorašuose. Vakariečiai Maskvai taip pat teigė, kad SSRS bus įtraukta į naujas Europos saugumo struktūras.

Itin svarbus buvo M.Gorbačiovo ir H.Kohlio susitikimas Maskvoje 1990 metų vasario 10-ąją. VFR vadovas tada užsitikrino SSRS lyderio nesipriešinimą suvienytai Vokietijai NATO sudėtyje – jei Aljansas nesiplės į Rytus. O dar prieš šį susitikimą, pavyzdžiui, kai H.D.Genscheris pabendravo su britų užsienio reikalų sekretoriumi Douglasu Hurdu, kuomet vokietis aiškiai pasakė: „Rusai privalo turėti tam tikrų garantijų, kad jeigu Lenkijos vyriausybė vieną dieną paliktų Varšuvos sutartį, ji kitą dieną neprisijungtų prie NATO.“

JAV valstybės sekretorius J.Bakeris beveik tokią pat formuluotę pakartojo per susitikimą su sovietų užsienio reikalų ministru Eduardu Ševardnadze ir su pačiu M.Gorbačiovu – 1990 metų vasario 9-ąją frazę „nė colio į Rytus“ amerikietis pakartojo tris kartus.

JAV įgaliotas atstovas sutiko su M.Gorbačiovo pareiškimu, kad „NATO plėtra yra nepriimtina“, ir patikino, jog „nei prezidentas, nei aš nesiekiame išgauti vienašalės naudos iš vykstančių procesų“.

„Amerikiečiai supranta, kad ne tik Sovietų Sąjungai, bet ir kitoms Europos šalims yra svarbu turėti garantijas, kad jei JAV NATO rėmuose išliks Vokietijoje, dabartinės karinės struktūros nė colio nepasistūmės rytine kryptimi“, – teigė J.Bakeris. M.Gorbačiovui atsakius, kad „NATO zonos išplėtimas yra nepriimtinas“, J.Bakeris dar kartą patikino: „Mes su tuo sutinkame.“

Tuo pat metu CŽV vadovas R.Gatesas apie tokią pat formulę kalbėjosi su KGB vadovu Vladimiru Kriučkovu. Diskusijoms tęsiantis, sovietai spaudė Vakarus Europoje sukurti bendrą saugumo struktūrą, paremtą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos modeliu. Vakarų derybininkai neprieštaravo, bet pabrėžė norintys išlaikyti NATO.

Vis dėlto 1991-ųjų kovą, praėjus pusmečiui po Vokietijos suvienijimo, britų premjeras Johnas Majoras ir toliau tikino, kad Aljansas „nekeliauja“ į Rytus, kad jis „pats nemato aplinkybių dabar ir ateityje, kuriomis Rytų Europos šalys taptų NATO narėmis“. O ir tuometinis NATO generalinis sekretorius Manfredas Wörneris sovietų delegaciją patikino, kad 13 iš 16 Aljanso narių pasisako prieš bloko plėtrą – kaip ir pats M.Wörneris.

Paaiškėjus šioms aplinkybėms suprantama kodėl Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip griežtai nusistatęs NATO ir taip vadinamų „vakarų“ atžvilgiu. Tuometinės Rusijos vadovams trūko politinės valios tam kad šie pažadai butų pavirtę oficialiais susitarimais o susidomėję Tarybų Sąjungos suardymų vakarų šalių (Didžiosios Britanijos, JAV, Vokietijos) lyderiai paprastai apgavo Rusiją.

Nepaisant to kad ši informacija vakarų žiniasklaidoje skambėjo kiek anksčiau dėmėsis į ją atkreipiamas tik dabar paviešinus konkrečius dokumentus.

Kaip rašo „Bloomberg“ apžvalgininkas Leonidas Beršidskis, Vašingtonas pasielgė su sovietais kaip laimėtojas su nugalėtu varžovu – amerikiečiams pernelyg nerūpėjo susitarimai ir garantijos M.Gorbačiovui bei E.Ševardnadzei.

„Tad vėliau, kai Sovietų Sąjunga subyrėjo, o Rytų Europos šalys panoro, kad jas saugotų Šaltojo karo laimėtojai, nebebuvo jokios prasmės neįleisti jų į NATO“, – pastebi L.Beršidskis. Ir pereina prie dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino stiliaus bei pasaulėžiūros kuris esą akivaizdžiai yra išanalizavęs 1990–1991 metų sovietų diplomatinius dokumentus ir dabar nori su Vakarais derėtis taip, kaip NATO valstybių lyderiai prieš ketvirtį amžiaus derėjosi su Rusija.

Analitiko teigimu, V.Putinas yra įsitikinęs, kad Vakarai reaguoja tik į galią visų pirma – karinę. Ir tai atitinka tikrovę nes kol Rusija kariniu būdu neįsikišo į Artimųjų Rytų regiono reikalus vakarai su ja nesiėmė kalbėtis kaip lygūs partneriai. Tame ir yra visų konfliktų su Rusija priežastis – NATO nenorėjimas kalbėtis su ja kaip su lygiu partneriu.

Nepaisant to kad priimti 2018-tų metų JAV ir Rusijos karo biudžetai skiriasi daugiau nei 15 kartų (Rusija kitąmet planuoja išleisti savo ginkluotosioms pajėgoms apie 46,5 mlrd. JAV dolerių, o Jungtinės Amerikos Valstijos – 700 mlrd. dolerių) NATO ir JAV tebekaltina Rusiją agresyvia politika ir militarizavimu, nors skaičiai rodo visai kitokią tikrovę. Tas pats ir su paviešintais dokumentais.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s