Demografinė situacija: ar imigrantai išgelbės Lietuvą?

Demografinė situacija mūsų šalyje lieka itin prasta: siekiantys geresnio gyvenimo ekonomiškai aktyvūs lietuviai toliau emigruoja, gyventojų skaičius mažėja, o visuomenė vis sensta.

Ekonomistas Žygimantas Mauricas mano, kad vienintelė viltis pagerinti padėtį yra imigrantai, taip pat – emigrantų parsiviliojimas atgal.

Statistikos departamentas paskelbė pagrindinius 2018 metų statistinius rodiklius. Iš jų matyti, kad gimstamumas Lietuvoje išliko gerokai mažesnis nei mirtingumas. Vaikų pernai buvo 1,3 karto mažiau nei pagyvenusių žmonių. Emigravo daugiau žmonių nei imigravo. Didžiausia dalis išvykusių iš šalies buvo 20–29 metų amžiaus.

Ž. Mauricas pastebi, kad tai ne mūsų vienų problema ir visose išsivysčiusiose valstybėse demografinės tendencijos yra panašios: gimstamumas – mažas, neužtikrinantis natūralios gyventojų kaitos. Kelios šalys yra priartėjusios prie tokio gimstamumo dydžio, kuris galėtų užtikrinti gyventojų skaičiaus stabilumą, bet gimstamumas jose vis tiek neviršija mirtingumo rodiklių.

„Dėl gimstamumo gyventojų skaičius mažėja visose išsivysčiusiose valstybėse, taip pat – ir Lietuvoje. Su tuo kovoti nėra paprasta, nes kažin, ar Lietuva sugebės pasiūlyti kažką tokio išskirtinio, ko per ilgą laikotarpį nesugebėjo pasiūlyti kitos šalys“, – sako jis.

Ž. Maurico teigimu, imigracija yra vienintelė viltis pagerinti demografinę padėtį ir mūsų šalyje.

„Klausimas tik: iš kur ir kas norėtų į Lietuvą atvykti, iš kur žmones norėtumėme įsileisti mes. Reikia sutikti, kad yra tam tikri kultūriniai skirtumai, skiriasi išsilavinimo lygiai. Kitose šalyse yra įvairių patirčių. Kitas pakankamai didelis mūsų potencialas yra lietuviai, emigravę į kitas valstybes. Jeigu sugebėtumėme bent dalį jų prisivilioti atgal, laikinai galime turėti situaciją, kai gyventojų skaičius nebemažės, o augs. Kaip yra Estijoje jau kelerius metus iš eilės. Lenkija, taip pat kažkiek nuėjo ta kryptimi, bet joje gyventojų skaičius labiau didėja, nes labai daug žmonių imigruoja iš Ukrainos“, – aiškina ekonomistas.

Tačiau deja faktiškai mūsų valstybė plaukia pasroviui.

Anot Ž. Maurico, Lietuva neturi imigracijos politikos, nors tai itin svarbu. Tokios valstybės, kaip Australija, Kanada, iš dalies JAV, yra nusibrėžusios aiškias gaires, kokius žmones nori įsileisti, kada ir kaip yra suteikiamas ilgalaikis leidimas gyventi šalyje, o ateityje – ir pilietybė. Dalis šalių šioje srityje plaukia pasroviui ir dėl to susiduria su pakankamai dideliais iššūkiais.

„Deja, Lietuva yra iš tų valstybių, kurios plaukia pasroviui. Neturime imigracijos politikos. Labiau orientuojamės į trumpalaikę darbininkų imigraciją. Neįstengiame nei tų žmonių integruoti, nei suteikti jų šeimos nariams, vaikams iš pradžių leidimą gyventi šalyje, o vėliau – pilietybę. Vertinant kitų šalių patirtį, tokia politika ves į augančią priešpriešą tarp imigrantų ir vietinių gyventojų, nes vietiniai imigrantus matys tik kaip pigią darbo jėgą. Aišku, noras įsileisti naujus žmones mažės“, – teigia ekonomistas.

Lietuva jau pasiekė tokį išsivystymo lygį, kad nemaža dalis žmonių iš kitų pasaulio valstybių norėtų imigruoti į čia. Tačiau mes turime apsispręsti, kokius asmenis norime priimti, kiek jų ir iš kokių šalių.

Ž. Mauricas įspėja, kad jeigu neturėsime normalios imigracijos politikos, galime prisivirti sau dar daugiau košės. Kai kurie tyrimai parodė, kad, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, tam tikri imigrantų segmentai dar labiau padidina spaudimą socialinei sistemai, nes dalis atvykėlių yra žemo išsilavinimo, jiems kyla integracijos iššūkių, todėl kartais jie nesusiranda darbo arba gauna mažus atlyginimus.

Senstanti visuomenė diktuos savus iššūkius. Ž. Mauricas pabrėžia, kad reikės aktyvesnio valstybės vaidmens užtikrinant sveikatos ir socialinę apsaugą, o tai pareikalaus papildomų resursų.

„Realiai Lietuvoje yra lenktynės su laiku, ar spėsime tapti pakankamai turtinga šalimi prieš tai, kai visiškai nusensime. Turime labai gerą pavyzdį – Japoniją. Demografinė situacija ten yra gerokai blogesnė nei Lietuvoje. Tačiau kol kas ji daugiau ar mažiau susitvarko su tuo, labai viską robotizuoja, automatizuoja. Reikia imti pavyzdį iš tokių valstybių“, – akcentuoja ekonomistas.

Tarp sprendimų reikalausiančių dalykų jis minėjo pensinio amžiaus žmonių apgyvendinimo organizavimą, nes, pavyzdžiui, vienkiemiuose gyvenantys asmenys negali gauti įvairių būtinų paslaugų, kenčia nuo socializacijos trūkumo.

Sveikatos apsaugos tinklą, Ž. Maurico manymu, reikėtų skelti per pusę, kur viena dalis aptarnautų dirbančiuosius, kita – pensininkus. Taip pat reikia patiems rūpintis savo senatve, nes orių pensijų nebus.

„Valstybė bus pajėgi užtikrinti pensijas, bet tik bazines pajamas tam, kad žmonės patenkintų būtiniausius poreikius – nusipirktų maisto, kažkokių kitų dalykų. Tačiau pensininkai tikrai negyvens oriai. Jeigu nori gyventi normaliai, turi taupyti, kaupti papildomai. Deja, realijos tokios“, – tikina jis.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s