Žemdirbių gelbėjimas – jų pačių rankų reikalas

Lietuvą kasmet aplankant tai sausroms, tai liūtims, Žemės ūkio ministerija sugalvojo būdą atpratinti žemdirbius kaskart prašinėti valdžios paramos – siūlo steigti rizikos valdymo fondus, į kuriuos pinigus suneštų patys žemdirbiai. Esą tokie savišalpos fondai galėtų pagelbėti žemdirbiams kritiniais atvejais.

Fondai gyvuotų iš jų pačių įmokėtų pinigų, todėl galbūt racionaliau būtų patiems žemdirbiams kaupti atsargas „juodai dienai“, o ne jai atėjus tikėtis paramos iš valstybės.

Tačiau patys žemdirbiai tokias valdininkų iniciatyvas vertina labai atsargiai

Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) sumanyti rizikos valdymo fondai galėtų pradėti veikti jau nuo liepos mėnesio, jei tik Seimas pritars atitinkamoms Žemės ūkio, maisto ūkio ir kaimo plėtros įstatymo pataisoms.

Žemės ūkio ministro Giedriaus Surplio aiškinimu, tokių žemės ūkio rizikos draudimo fondų, kurie prisidėtų mažinant žemės ūkio gamybos riziką, kūrimas numatytas ir šios Vyriausybės programoje.

Tokie fondai galėtų nedidelėmis sąnaudomis pasiūlyti ūkininkams ir kitiems žemės ūkio rinkos dalyviams draustis nuo gamtinių veiksnių ir kainų svyravimo rinkose lemiamų grėsmių pajamoms, kartu sumažinant valstybės paramos poreikį. Fondai būtų kuriami privačia iniciatyva, jų veikla pagrįsta privačiomis įmokomis, visą su nuostolių kompensavimu susijusią riziką prisiimtų patys žemdirbiai, mokantys įmokas į rizikos valdymo fondą. Kritiniais atvejais įmokomis į fondą galėtų prisidėti ir valstybė, fondai galėtų pretenduoti gauti ir Europos Sąjungos paramos lėšų.

„Įsteigus rizikos valdymo fondą, formuojamą iš pačių žemės ūkio subjektų veiklos įmokų, būtų sudarytos galimybės greičiau reaguoti į krizines situacijas, atsiradusių nuostolių kompensavimas leistų užtikrinti nepertraukiamą žemės ūkio veiklos vykdymą ir tuo pačiu sumažinti valstybės biudžeto lėšų poreikį“, – aiškino G. Surplys.

Tačiau žemdirbių organizacijos nėra taip optimistiškai nusiteikusios ŽŪM iniciatyvos atžvilgiu.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas, Šakių rajono Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas Petras Puskunigis laikosi nuomonės kad pasiūlymas steigti savišalpos fondus susižavėjimo nekelia.

„Patirtis rodo, kad iš tokių fondų pirmiausia daugiausia pasiima tie, kas mažiausiai prie jo prisidėjo. Tokie fondai paprastai yra sunkiai valdomi, jų veikla ne visuomet būna skaidri“, – tikino P. Puskunigis.

Anot jo, tokie fondai gali tapti ir pinigų iš žemdirbių melžimo fondais. Todėl kur kas realiau jiems patiems būtų labiau pasitikėti savo jėgomis ir patiems kaupti lėšų „juodai dienai“ arba draustis draudimo bendrovėse.

Abejonių, ar iš tiesų reikalingi rizikos valdymo fondai, neslėpė ir Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas, Šiaulių rajono ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius. Anot jo, tokių fondų steigimas būtų priimtinas tik tuo atveju, jei sutaptų žemdirbių ir pačių fondų lūkesčiais. Tačiau ar tai realu – kol kas neaišku.

„Pati iniciatyva kurti tokius fondus gal ir nėra bloga, bet kol kas ūkininkai tai, kaip tai norima padaryti, vertina skeptiškai. Mat iki šiol visi valstybės bandymai kompensuoti žemdirbių patirtus praradimus dėl gamtos kaprizų buvo, švelniai tariant, „prisvilę“, – teigė R. Juknevičius.

Anot jo, ūkininkai, kuriems labiausiai būdavo reikalinga parama, ne visuomet jos sulaukdavo, nes ji būdavo išdalijama tiems, kam jos ir ne taip labai reikėjo – nebuvo pakankamai objektyvių kriterijų, objektyvaus lėšų skirstymo. Ūkininkų sąjungos vicepirmininko tikinimu, net ir įnešdami savo dalį į tokių fondų egzistavimą, ūkininkai nebūtų tikri, kad atėjus sunkmečiui jie iš fondų galėtų tikėtis kokios nors paramos, ar kad ta parama išgelbės ūkį nelaimės atveju. Mat iki šiol dar esą nebuvo nė vieno gero pavyzdžio, kaip tokie fondai pagelbėjo.

„Rizikos valdymo fondus bandoma kurti tada, kai jau užklumpa bėda, o ne iš anksto, užbėgant jai už akių. Dabar iniciatyva iškilo, kai po trejų ne itin palankių metų ūkininkai neturi laisvesnių pinigų – nėra sukauptų „lašinių“. Todėl žemdirbiai nuogąstauja, kad bus tik bandoma pasikėsinti į ūkiams gyvybiškai reikalingus pinigus“, – tikino R. Juknevičius.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas buvo atviras – jei rizikos valdymo fonduose sąlygos bus panašios kaip draudimo bendrovėse ar bankuose, vargu ar kuris nors žemdirbys ryšis naudotis tokių fondų paslaugomis.

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojo Kazio Starkevičiaus teigimu, rizikos valdymo fondą jau buvo galima įkurti bent prieš porą metų, panašių pasiūlymų tada buvo ir Seime. Juolab kad buvo galimybių į šį fondą pritraukti ir lėšų, o ne vien tikėtis, kad jų sukaups patys žemdirbiai.

„Šiam fondui steigti buvo galima panaudoti ir lėšas, skirtas liūčių, sausros padarytiems nuostoliams kompensuoti. Jos sudarė apie 9 mln. eurų. Be to, premjeras buvo pažadėjęs dar tiek pat. Prie šios pinigų sumos buvo galima pridėti finansų inžinerijos priemonių lėšas, kurios buvo paskolintos ūkininkams, tai iš viso būtų susidarę 25 mln. eurų. To būtų užtekę fondo steigimo pradžiai“, – samprotavo K. Starkevičius.

Parlamentaras apgailestavo, kad tuomet buvo nuspręsta, jog fondo nereikia. Todėl dabartinį ŽŪM pasiūlymą steigti rizikos valdymo fondus Seimo narys pavadino rinkimų akcija prieš artėjančius prezidento bei Europos Parlamento rinkimus.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s