Pasistačiusi „Nepriklausomybę“ Lietuva vėl tapo priklausoma nuo dujų iš Rusijos, šįkart – suskystintų

Baltijos jūros regiono suskystintų gamtinių dujų (SGD) rinkoje atsiranda mažo tonažo gamyklos, todėl Rusijos įmonės laimi konkurencinę kovą prieš kitų šalių didelio tonažo gamyklas, nes turi platesnę veiklos kontrolę.

Atrodo, labai neseniai Lietuvos valdžia lengvai atsikvėpė nusprendusi galutinai atsisakyti kraujo trokštančių “tironiškų dujų“ iš Rusijos vamzdžio ir netrukus pereiti ne tik prie neutralių, bet ir “demokratinių“ SGD iš JAV, kurios, pasak JAV energetikos ministro pavaduotojo Marko Menezeso, neša savyje “laisvės molekules“.

Bet vėl nesėkmė: į Klaipėdos SGD terminalą „Nepriklausomybė“ staiga pradėjo atvykti SGD iš Rusijos. Išeina, varote Rusijos dujas pro duris, o jos lenda pro langą?

Visiems reikia pigių dujų

Jei paliktume juokus šalyje, tada situacija rodo, jog kad ir kaip Lietuvos valdžia stengtųsi įpiršti vartotojams tam tikrų tiekėjų dujas, motyvuodama tai principingai svarbiomis politinėmis priežastimis, ekonominiai sumetimai anksčiau ar vėliau pradeda vyrauti.

Taip išeina ir su Lietuva. 2014 metais ji išsinuomojo regazifikacijos terminalą, neslėpdama, kad SGD apsieis ženkliai brangiau nei tos pačios rusiškos iš dujotiekio. Net laivo pavadinimas “Nepriklausomybė“ pabrėžė politinę šio projekto reikšmę. Bet problema yra ta, kad nė viena bendrovė nepanoro pirkti SGD iš šio terminalo, nes tai buvo nepelninga.

Teko priversti tai daryti teisiškai. Ir vis tiek Lietuvos terminalas beveik neveikia. „Nepriklausomybė“ pajėgus priimti keturis milijardus kubinių metrų dujų per metus, bet 2017 metais jis priėmė tik 1,166 milijardo, o 2018 metais — 0,816 milijardo kubinių metrų SGD.

SGD terminalo nepopuliarumo priežastis yra aukšta dujų kaina. Didžiausią metų dalį SGD eina į Azijos rinkas, nes kainos ten yra didesnės. Jei Europos vartotojas nori gauti SGD, jis faktiškai turi jas perpirkti iš Azijos konkurentų, tai yra,mokėti tokią pat kainą.

O dabar Baltijos šalių regiono SGD rinkoje atsiranda nedidelės mažo tonažo SGD gamyklos. 2016 metais Pskovo srityje buvo pastatyta gamykla, kuri beveik visas dujas parduoda Estijos bendrovei “Eesti Gaas“, o ta užpildo šiomis dujomis kruizinius laivus Baltijos jūroje. 2019 metais pradėjo veiklą SGD gamykla Vysocke — iš ten SGD jau pateko į visus Baltijos šalių terminalus, išskirus Lenkijos Svinoujsce ir Rusijos Kaliningradą.

Į Lietuvą jau atvyko trys tanklaiviai su SGD iš Rusijos. Iš Vysocko SGD išveža tanklaiviai, skirti gabenti 660 tūkstančių tonų dujų, tačiau jie paprastai tiekia krovinius į du ar tris terminalus. Rusijos SGD pirkėjas Lietuvoje, tikriausiai, yra cheminių trąšų gamybos bendrovė “Achema“. Pigios dujos leidžia sumažinti gaminamų trąšų savikainą.

Rusijos SGD bus daugiau

Rusijos SGD Baltijos šalyse laimi konkurencinę kovą su kitų šalių didelio tonažo gamyklomis, nes turi platesnę veiklos kontrolę. Be to, dideli gamintojai (iš tos pačios Norvegijos) turi galimybę siųsti savo SGD į tolimas rinkas, tarp jų į Aziją. O Rusijos mažo tonažo SGD gamyklos iš pradžių buvo orientuotos būtent į vietinę rinką, todėl jų produkcijos kainodara yra mažiau susijusi su Azijos rinka.

Politiniu požiūriu Lietuvos laukia prastėjanti SGD padėtis. Konjunktūra jau bando pasinaudoti “Gazprom“, pradėjęs parduoti SGD iš plūduriuojančio regazifikacijos terminalo Kaliningrade “Maršal Vasilevskij“. Laivas naudojamas kaip SGD saugykla ir siekia parduoti jame esančias dujas, kol regione yra paklausa. Akivaizdu, kad “Gazprom“ tikisi pirkti SGD per mažų kainų laikotarpį ir parduoti, kai jos pakils.

Laikui bėgant Rusijos mažo tonažo SGD gamyklų pajėgumai didės. 2019 metais “Gazprom“ atidarys SGD gamyklą dujų kompresoriaus stoties “Portovaja“ (Leningrado sritis) pagrindu. 2020 metais bus paleista antroji SGD gamyklos Vysocke eilė, ir bendras bendrovės pajėgumas pasieks 1,1 milijono tonų per metus. Be to, visos Rusijos įmonės Baltijos šalyse ima dujas iš bendros dujų tiekimo sistemos, pirkdamos jas iš “Gazprom“ (nors formaliai 51 procentas tame pačiame “Kriogaz-Vysocke“ priklauso “Novatekui“).

Tačiau paties “Novateko“ dujos taip pat gali būti parduodamos Lietuvai. Elektros energijos ir dujų tiekėjas “Lietuvos energijos tiekimas“ (LET) 2019 metų sausio 31 dieną pasirašė sutartį su “Total Gas & Power Limited“ dėl vienos SGD partijos pirkimo. Tuo pačiu metu Vakarų Europos bendrovė perka dalį SGD iš Rusijos gamyklos “Jamal SGD“.

Padėtis su Rusijos SGD pristatymu į Lietuvą dar kartą paneigia tezę, kad niekam Europoje nereikia Rusijos dujų. Tiek vartotojams, tiek visai ekonomikai reikia pigių žaliavų. O geriausią kainą siūlo Rusijos įmonės. Štai kodėl projekte “Nord Stream-2“ dalyvauja penkios Europos bendrovės, o rusiškas dujas vienaip ar kitaip perka beveik visos Europos šalys.

Tas, kas tiki būtinybe pirkti “demokratines dujas“ su “laisvės molekulėmis“, galiausiai liks be pinigų — o tai reiškia, ir be laisvės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s