Bibliotekininkai turės laikyti lietuvių kalbos egzaminą: ekspertai įžvelgia diskriminaciją, Kalbos inspekcija – ne

Norėdami dirbti Vilniaus miesto centrinėje bibliotekoje 8 jos darbuotojai, nelaikę valstybinio lietuvių kalbos egzamino, dabar turės jį išlaikyti. Nurodymą, paremtą 2003 metų Vyriausybės nutarimu, biblioteka neseniai gavo iš Valstybinės kalbos inspekcijos.

Kalbininkė Loreta Vaicekauskienė bei Lietuvoje lingvistika užsiimantis serbas Vukas Vukotičius naujame inspekcijos nutarime įžvelgia diskriminaciją.

Vilniaus centrinės bibliotekos vadovė Rima Gražienė savo „Faceook“ paskyroje klausė: kodėl Lietuvos piliečiai, baigę mokslus ne lietuviškoje mokykloje, bet turintys ilgametį darbo stažą, turi iš naujo laikyti egzaminą?

Prieš tai ji teigė, kad verčiau mokės baudas, nei lieps savo darbuotojams laikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą.

„Šiuo metu dauguma darbuotojų atostogauja, jie to nematė ir nežino. Žino tik du ar trys. Rugsėjį žadu juos sukviesti, tad spręs jie patys <…>. Būtų mano valia, jų nesiųsčiau, nes tai yra perteklinė informacija, ji niekaip nereikalinga. Galų gale, tai 2003 metų nutarimas.“

Pasak pašnekovės, bibliotekos darbuotojai taip pat balsuoja ir moka mokesčius, o nemokėdami lietuvių kalbos įsidarbinti negalėtų.

„Kas čia per absurdas? – klausė ji. – Suprantu, kad tai yra įstatymai <…>, aš jų laikausi, ir net labai. Vis dėlto, jie bei nutarimai sensta, ir juos reikia keisti <…>.“

Žurnalistams susisiekus su Kalbos inspekcijos vadovu Audriumi Valotka ir paklausus, kodėl šis nurodymas buvo pateiktas būtent dabar, šis atsakė: „Todėl, kad dabar įvyko planinis patikrinimas.“

A.Valotkos taip pat buvo klausta, ar Kalbos inspekcija pasitiki pačių bibliotekų vadovų atrankos į darbo vietas būdais. Ar jie galvoja, jog žmonės, kurie jau buvo priimti į darbą, gali nemokėti lietuvių kalbos?

„Jie privalo mokėti lietuvių kalbą. Nepriklausomai, ar tai būtų biblioteka, ar bet kuri kita vieta, kur yra aptarnavimo sfera, bendravimo su interesantais, klientais ar pacientais“, – atsakė jis.

Žurnalistai pasiteiravo, ar norint dirbti kultūrinėje institucijoje apskritai reikalingas kalbos egzaminas. Paklausus, kaip Kalbos inspekcija įsivaizduoja šį egzaminą, A.Valotka atsako: „Mes egzamino neįsivaizduojame. Jį rengia savivaldybė ir tai yra savivaldybės kompetencija ir atsakomybė.“

Vis dėlto, ar egzaminas iš tiesų yra priemonė, patvirtinanti lietuvių kalbos mokėjimą? Pašnekovo teigimu, egzaminas šį mokėjimą „paliudija“. Vėliau jis pateikia „analogiją tam elgesiui, kaip dabar elgiasi bibliotekos direktorė“.

„Įsivaizduokime, kad transporto firmos vadovas, tarkime, kokios taksi organizacijos, sako: „Kodėl jūs iš mūsų vairuotojų reikalaujate turėti vairuotojo pažymėjimą? Juk jie 30 metų sėkmingai be pažymėjimo vairuoja! Žiūrėkite, kaip jie sėkmingai vairuoja!“

Egzamino laikymo klausimu pašnekovas neįžvelgia jokio pažeminimo: „Tokį patį pažeminimą nuolatos patiria daugybė žmonių, priversti išsilaikyti vairavimo egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti.“

Kalbininkė L.Vaicekauskienė mano kitaip: „Jeigu tai būtų ne Lietuvoje užaugę atvykėliai, galėčiau įsivaizduoti, kad kalbos egzaminą galima laikyti prieš įsidarbinant valstybinėse institucijose. Bet tam nereikia brangiai apmokamų kalbos kontrolės institucijų. Jeigu žmogus yra darbinamas ir jo kompetencijos darbui tinkamos, patys darbintojai lengvai gali patikrinti kalbos žinias. Esu mokiusi ne vieną lietuvį danų kalbos, atvykus į Daniją juos patikrindavo (dažnai interviu) būsimieji darbdaviai. Nemanau, kad čia reikia valstybės įsikišimo. Šiuo atveju, suprantu, kad biblioteka puikiai tvarkėsi, o kalbos valdininkai ėmėsi neįtikėtinai biurokratiškos diskriminacijos.“

Susisiekus su mokslininku V.Vukotičiumi, kurio gimtoji kalba nėra lietuvių, jis prisiminė laiką, kai jam pačiam teko laikyti egzaminą.

Mokslininko teigimu, jo situacija buvo kitokia: „Turėjau laimę įsidarbinti mokslinėje institucijoje. Čia galioja specialus įstatymas, kad čia dirbantys užsieniečiai yra atleisti nuo reikalavimų įsigyti leidimą dirbti. Tai reiškia, kad akademinės institucijos turi laisvę samdyti garsius, užsienio mokslininkus <…>. 2014 metais tik pradėjau dirbti Lietuvių kalbos institute, kalbą tada suprasdavau puikiai, bet nebūčiau pakalbėjęs, kaip dabar su jumis. Po kurio laiko po mano įdarbinimo atsirado eilutė, kad visi nelietuviškai kalbantys turi gerai mokėti valstybinę kalbą. Nežinau, ką tai reiškia, bet man nepatiko, kad įvedė nereikalingą taisyklę. Juk visi ten ir taip kalba lietuviškai. Tai yra mokslinė institucija ir kodėl čia negali ateiti dirbti žmonės, kurie nekalba arba kalba prastai (lietuviškai – red.), o gal išvis yra baltistai ir kalba latviškai?“

Jau dabar esamą lietuvių kalbos egzaminą, kurį ir pats laikė „dėl asmeninių priežasčių“ bei noro pasitikrinti žinias, V.Vukotičius vertina kaip kokybišką.

„Tačiau problema yra su tuo, kas verčiamas jį laikyti. Papasakosiu jums vieną situaciją. Kai pats ėjau laikyti egzamino, sutikau Vilniuje profesinėje mokykloje dirbantį programavimo mokytoją. Kartu su kitais laikančiaisiais (aš esu serbas, dar buvo moteris iš Sakartvelo) paklausėme, iš kur jis. Jis atsakė, kad yra iš Vilniaus ir mokykloje dirba ilgai, tačiau mokykla gavo raštą. Tai buvo metai, kai Audrys Antanaitis tapo VLKK pirmininku. Įtariu, kad su jo atėjimu pasikeitė darbo principai ir jie atitrūko nuo kalbos taisymo ir etninių lietuvių baudimo, bet ėmė orientuotis ne į gimtakalbius asmenis. Šis dabartinis A.Valotkos sprendimas atakuoti mažumas tik patvirtina mano hipotezes“, – pasakojo jis.

Kai kurie ekspertai įžvelgia diskriminaciją Naujiena V.Vukotičiaus nenustebino, „nes nauja inspekcija su nauju pirmininku pradės ieškoti sau darbo ir pradės interpretuoti įstatymus jiems palankiu būdu. Vis dėlto, šis interpretacijos būdas ribojasi su tiesiogine diskriminacija“.

Šį nutarimą V.Vukotičius laiko „grynai diskriminaciniu mažumos klausimu“.

Užsienietis buvo paklaustas, ar dirbant Lietuvoje pačiam teko susidurti su diskriminacija dėl kalbos. Jis atsakė, kad Lietuvoje dėl vietinių ir iš užsienio atvykusių kitataučių mažai kas yra padaryta.

„Čia labai mažai paslaugų kitomis kalbomis, ir net Migracijos valdyboje gal ir yra mokančių rusiškai, bet angliškai mokančių – labai mažai, tačiau tai gerėja. Iš esmės manoma, kad lietuvių kalba ne tiesiog valstybinė kalba ir žmonės ją gali vartoti, bet tai interpretuojama kaip draudimas vartoti kitas kalbas. Šiame amžiuje tai Lietuvai itin žalinga.“

Su nemalonia situacija V.Vukotičius yra susidūręs Migracijos valdyboje: „Jie padarė klaidą mano byloje. Kaip ir nieko tokio, nes visi daro klaidų. Tačiau turėjau susišnekėti, surašyti skundą, suprasti įstatymus, kas tuo metu man buvo labai sunku. Aš net neįsivaizduoju, kas turėjo būti žmonėms, kurie apskritai nemoka lietuviškai ir neturi kas jiems padėtų.“

„Kalbos komisija ir Kalbos inspekcija – du organai, kurie pasisako už kalbos klausimus <…>. Įstatymų yra daug, tačiau jie remiasi tik sau palankiais įstatymais“, – teigė V.Vukotičius.

Užsienietis, kad žmonės, baigę nelietuvišką mokyklą Lietuvoje, tikrai dalyvavo lietuvių kalbos pamokose ir yra išlaikę egzaminą: „Ten buvo daug diskusijų, ar egzaminas turi būti toks pat, ar palengvintas, tačiau tai nėra svarbu. Tai yra tiesiog nepasitikėjimas nelietuviškomis mokyklomis, jų svarbos ir jų daromo gero darbo niekinimas.“

„Aš dirbau Lietuvių kalbos institute nemokėdamas lietuvių kalbos puikiai, tačiau tai nesutrukdė atsiskaitinėti, rašyti mokslinius darbus bei kelti instituto mokslinio lygio“, – pavyzdį pateikė pašnekovas.

Pasak V.Vukotičiaus, Kalbos inspekcija tokiu būdu „ieško sau darbo“ : „Kodėl aš taip griežtai sakau? Prieš metus inspekcija nustojo dirbti, o prieš tai žiniasklaida buvo viena iš pagrindinių orientacijų taisyti kalbą, rašyti raštus, tikrinti žurnalistų kalbos kokybę ir skirti baudą įmonei, kurioje jis dirba. Kai nebegalima bausti už tai, jie iš tiesų nebeturi ką veikti. Jie negali užsiimti skatinamu arba lietuvių ir nelietuvių kalbinei bendruomenei naudingu darbu. Jie moka tik bausti ir rado ką.“

Kalbėdamas apie žmonės, kurie baigė nelietuvišką mokyklą iki 1991 metų, dirba lietuviškose įstaigose ir yra piliečiai, V.Vukotičius sako, kad tai keista.

„Dabar 2020 metai, jeigu jie pradėjo dirbti nuo 1991 metų, tai tie žmonės jau eina link pensijos. Aš nesuprantu, apie ką kalbama. Manau, kad tai – grynai populizmas <…>.“

Kalbotyrininkė L.Vaicekauskienė šį konkretų nurodymą vertina neigiamai, „kaip apraišką sistemingo, galbūt iš anksčiau suplanuoto puolimo, kuris neapsiribos šiuo konkrečiu atveju“.

„Jis bus taikomas daugeliui, nes kontrolieriams dabar reikia įrodyti savo galią, parodyti, kad jie turi ką veikti, – sakė ji. – Tai yra politinis sprendimas, VLKK pirmininką skiria Seimas ir šis paskyrimas nuo pradžių buvo susijęs su nelietuviškų pavardžių užrašymo klausimais pasuose. VLKK neatlaikė paskutiniais metais stiprėjančios kritikos, teko paleisti savo didžiųjų kalbos klaidų sąrašą, pagal kurį inspekcija žmones bausdavo. Sąrašo nebeliko, vadinasi, reikia ieškoti kitų veiklų. Kadaise Audrys Antanaitis yra minėjęs, kad siųs inspektorius tautinių mažumų tikrinti. Manau, kad tai sisteminė diskriminacija, vykdoma su politine parama.“

Pašnekovė taip pat mano, kad toks neadekvačios kontrolės suaktyvėjimas gali būti „susijęs su kokiais nors užkulisiniais susitarimais gauti europinių dotacijų“.

„Labai gerai, kad biblioteka reagavo. Informacija išeis į žiniasklaidą, prasidės daugiau diskusijų“, – pabrėžė L.Vaicekauskienė.

Jos nuomone, kalbos klausimas ypač vartojamas politinėms manipuliacijoms.

„Lietuvių kalba nuolat siejama su kažkokiomis grėsmėmis, kurių nėra. O žmonės patikliai tą priima. Iš esmės, čia sukuriama fiktyvi problema. Kaip suprantu, pačioje bibliotekoje žmonės susitvarko puikiai, jokios priežasties abejoti jų kompetencijomis nėra“, – tęsė ji.

L.Vaicekauskienės požiūriu, šis nutarimas taip pat gali būti siejamas su artėjančiais rinkimais.

„Čia gali būti daug dalykų – institucinė galia, pinigai, noras išlikti, su kalba tai praktiškai nesusiję.“

Interviu LRT A.Valotka teigė, kad neišlaikę šio egzamino „turės ieškoti kito darbo, pavyzdžiui, kroviko ar panašaus, kur nereikia su klientais bendrauti“. Paklaustas, ar A. Valotka nemano, kad tai – diskriminacija, jis atsakė, kad taip nemano.

„Tai yra įstatymų laikymasis“, – rėžė jis.

R.Gražienės paklausus, kaip ji vertina šį teiginį, šioji atsakė, kad šį pasisakymą vertina kaip diskriminaciją: „Žinoma, čia nepagarba, diskriminacija. O ar ponas A.Valotka žino, kad dar yra Darbo kodeksas? Kokiu pagrindu jis išsiųs? Kokiu pagrindu jie iki tol dirbo? Absurdas visiškas ir šį sakinį vertinu labai blogai.“

L.Vaicekauskienė sako, kad toks „nemandagus ir valstybės vardu“ kuriamas kalbos normintojų diskursas buvo labai ryškus Nepriklausomybės pradžioje.

„Šiandien tai jau yra labai netikėta. Ir žmonių, pasipiktinusių tokia diskriminacija, palaikančių biblioteką, taip pat žurnalistų dėmesys rodo, kad valstybė pasikeitė. Nepasikeitė tik vienas segmentas mūsų valstybėje – kalbos kontrolieriai.“

Ji mano, kad Lietuvoje dažnai pamirštama, kad žmonės patys gali susivokti, spręsti, gali veikti aktyvūs ir kritiški asmenys, be valdžios kontrolės.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s